NIJOLĖ STRAŽINSKAITĖ
Vesiu tave, kai drauge aplankysime 100 miestų

Einu ir dainuoju, nors ne, dainuoti aš nemoku, nors visada labai norėjau. Bet juk siela mano dainuoti gali, o kur melodija, ten ir žodžiai. Kai supratau, kad tuos žodžius galiu susikurti, tai pati sau tapau įdomesnė, svarbesnė ir reikšmingesnė. Matyt, šito man reikėjo – atrasti pačiai save. O ieškojimas prasidėjo prieš daugybę metų, kai nusipirkau knygutę, kurioje perskaičiau magiškus žodžius: „Į seną šikną naujų kojų neįstatysi.“ Taip juokiausi, kad užspringau tuo metu kramtytu riešutu. Gerai, kad kažkaip pavyko iškosėti… Štai, kas pakeitė galvoseną, gyvenseną, supratimą apie esatį, apie gyvenimo prasmę. Nors gal šis įvykis buvo spyris šiknon, o tikrasis keitimosi, pasikeitimo daigelis dygtelėjo anksčiau, nejučia į kraują syvus paleisdamas – saldžius, kvapnius ir kartu viliojančius ką nors keisti. Prasidėjo savęs ieškojimo laikotarpis, kurio metu visa, kas nutiko, visa, kas buvo labai gerai ir nelabai, paskatino kurti, rašyti ir piešti. Dar buvo intensyvus filosofinių knygų skaitymo laikotarpis. Nirau ir griebiausi visko, kad tik nepasiduočiau slogioms mintims mirčiai pasiglemžus mano sutuoktinį. Arba tiesiog visa tai yra ne laikotarpiai, o mane atspindinti vienuma, visuma. Būsiu dėkinga kiekvienam, patarusiam, padėjusiam, pagyrusiam ar sukritikavusiam. Viską priimsiu teisingai.
Ateina toks momentas, kai norisi dalintis. Tad ir dalinuosi.