Knygų klubo įkūrėja: „Rašytojai neturėtų pataikauti skaitytojams“

„O ko gi nori skaitytojas?“ – jei rašytojai žinotų atsakymą į šį klausimą, nesėkmingų knygų apskritai nebūtų. Visgi knygų fanatikė, skaitytojų klubo „Skaitom ir kalbam“ įkūrėja Kristina Chlastauskienė sako, kad skaitytojų norai nevienodi ir labai įvairūs, todėl ir knygos turi būti skirtingos. Kristina ne šiaip mėgsta knygas – ji perskaičiusi jų šimtus, studijavo leidybą, dirbo leidykloje, pažįsta daugybę autorių bei knygų gerbėjų, todėl ir kalbamės su ja apie šiandienio skaitytojo norus ir lūkesčius.

Kaip kilo mintis įkurti knygų klubą „Skaitom ir kalbam“?

Aš visą laiką skaičiau daug knygų, tačiau sukūrusi šeimą pastebėjau, kad susitikę su žmonėmis kalbamės apie tai, kaip gyvenam, ką dirbam, kaip šeima, vaikai. Tuose pokalbiuose absoliučiai neliko laiko knygoms. Ir tik atsisveikindami paklausiam vieni kitų „ką šiuo metu skaitai?“. O juk tarp mano draugų visada buvo daug skaitančių žmonių! Ėmė trūkti tos knyginės bendrystės: kad vieni kitiems rekomenduotume tam tikras knygas, pasipasakotume, kas patiko ar nepatiko jau perskaitytose. Pirmiausia susižavėjau mintimi organizuoti literatūrines keliones. Ir tik paskui savo draugių ratui pasiūliau susirinkti ir pasikalbėti apie knygas. Jau pirmame susitikime mūsų buvo gal 10, atėjo pažįstamų pažįstamos, kurių aš net nepažinojau. Nusprendėme, kaip viskas vyks: skaityti siūlomos keturios knygos, iš jų balsavimo būdu išsirenkame vieną. Per mėnesį perskaitome ir kitame susitikime aptarinėjame. Kiekviena narė turi galimybę pasireikšti ir pristatyti savo knygų ketvertą. Tokiu būdu galime išeiti iš savo skaitomų knygų rato ir paskaityti ką nors naujo. Paskui pradėjome kviestis rašytojus, kurių knygas skaitome, keliauti literatūrinėmis kryptimis.

Kokie žmonės susibūrė klube, kokie jų poreikiai knygoms?

Iš viso yra trys grupės, kuriose merginos pasiskirstė pagal tai, ką skaito. Viena grupė labiau gilinasi į klasikinę literatūrą arba į tokią, kuri išleidžiama dabar, bet turi potencialą tapti klasika. Kitoje grupėje dauguma moterų dirba įtemptą protinį darbą ir iškart sakė, kad visiškai nenori po darbo sunkių knygų skaityti, jos nori atsipalaiduoti.

Tiesa, šiandien, prasidėjus penktajam knygų klubo sezonui, daugelio narių skonis yra pakitęs. Nesikoncentruodamos į vien mums patogų žanrą ir skaitydamos tai, ką siūlo kolegės, labai praplečiame akiratį.

Šiaip nesutinku su mintimi, kad žmonės mažai skaito. Jie skaito labai daug. Tik klausimas, ką skaito. Išprusęs skaitytojas, manau, yra tas, kuris gilinasi į skirtingus žanrus, plačiai supranta literatūrą: ir ilsisi su ja, ir mokosi, ir tobulėja.

„Išprusęs skaitytojas, manau, yra tas, kuris gilinasi į skirtingus žanrus, plačiai supranta literatūrą: ir ilsisi su ja, ir mokosi, ir tobulėja.“

Kristina Chlastauskienė

Skaitote ir užsienio, ir lietuvių autorių knygas. Kokius skirtumus įvardytumėte? Kuo mūsų literatūra skiriasi nuo pasaulinės? Ar esame kuo nors išskirtiniai?

Mes su klubo merginomis visada prieiname prie išvados, kad lietuviškus kūrinius gera skaityti visų pirma dėl to, kad tai – neversta kalba. Mus pagauna lietuviškas žodis, stilius, metaforos. Artimi peizažai, miestai, miesteliai, aktualijos. Bet mes knygų klube susitikome, skaitydamos žymiai daugiau užsienio autorių literatūros ir apie lietuvius beveik nieko nežinojome. Todėl viena iš klubo susikūrimo prasmių buvo susipažinti su lietuvių rašytojais, ypač jaunosios kartos. Yra puikių šiuolaikinių rašytojų, su kurių kūryba susipažinome ir tęsiame tą pažintį toliau. Ypač gera pasikviesti autorius į svečius, išgirsti pasakojimus apie jų kūrybinį kelią, pažinti kaip asmenybes. Lietuvių literatūra turi potencialo ir noriu, kad mes ją vertintume kuo geriau, kad po ranka visada turėtume lietuvišką knygą, ne tik užsienio bestselerius.

Ar įmanoma išskirti vieną žanrą, laikotarpį ar autorių grupę, ką skaitote mieliausiai?

Kiekviena turi galimybę kartą per metus išrinkti savo siūlomų knygų ketvertą, tad viskas čia priklauso nuo asmenybės. Galėčiau tik pastebėti, kad mes dažniausiai renkamės grožinę literatūrą. Ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau kartus, kai skaitėm populiariąją psichologiją, dokumentiką ar kt. žanrą. Manau, kad taip yra dėl to, jog nelabai galime diskutuoti perskaičiusios tokias knygas, o diskutuoti labai norisi. Ir apie stilių, ir apie kontekstą, ir apie tematiką, ir apie auditoriją… Mano tikslas, kad klube neužsikabintume už naujumo kriterijaus. Naujų knygų išleidžiama be proto daug, ir jei gyventume vien naujienose, paskęstume tame triukšme. Yra parašyta labai daug gerų knygų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių iki tavęs dar neatėjo.

Kas jums yra gera knyga?

Ta, kuri palieka emociją. Kai gali neprisiminti veikėjų vardų, siužeto, bet prisimeni tą jausmą, kuris apima perskaičius. Arba yra tokių knygų, kurias perskaičius reikia laiko viskam susigulėti ir tik po kelių mėnesių ateina tas jausmas.

Ar būna taip, kad klubo narių nuomonė dėl perskaitytos knygos kardinaliai išsiskiria?

Taip. Ir įdomiausios diskusijos būna tuomet, kai vienai knyga labai nepatinka, o kitai – labai patinka. Čia ir yra visas grožis! Kai perskaitai knygą ir esi vienas su ja, vienaip viską supranti. O pakalbis su klubo merginomis atveria kitus tos knygos langus.

Kokias klaidas, jūsų nuomone, daro autoriai, dėl kurių krinta knygos vertė?

„Manau, kad skaitytojas vertina visumą: ir viršelį, ir premijas, ir leidyklą, ir vertėją.“

Kristina Chlastauskienė

Labai jaučiasi, kai leidykla autoriui daro spaudimą greičiau pabaigti knygą, tuomet veiksmas ima vykti netolygiai. Skaitytojas jaučia bet kokį falšą, disonansą. Ir dar blogai, kai autorius pataikauja skaitytojui. Gal reikėtų kuo mažiau galvoti apie tai, kas čia perskaitys tą mano knygą…

Labai daug žmonių atmeta knygą dėl nepatrauklaus viršelio. Galima gerą istoriją sugadinti blogu viršeliu.

Kai diskutuojame klube, pasirodo, kad visai neretai atmetame knygą dėl nepatrauklaus viršelio. Galima gerą istoriją sugadinti blogu viršeliu. Manau, kad patyręs skaitytojas vertina visumą: ir viršelį, ir premijas, ir leidyklą, ir vertėją. Viskas svarbu.

Kokios knygos pastaruoju metu maloniai nustebino ar nemaloniai nuvylė?

Šių metų mano atradimai – E. Strout „Olivija Kiteridž“, A. Bronsky „Totoriškos virtuvės aštrumai“. Blogąja prasme pastarųjų kelerių metų nusivylimas – H. Morris „Aušvico tatuiruotojas“. Man ši knyga – ėjimas lengvuoju keliu, paimta stipri tema, bet literatūrinė vertė abejotina. Visgi atradimais pavadinti ir į metų perskaitytų knygų top įtraukti pavadinimus taampa vis sunkiau… Turbūt kuo daugiau skaitai, tuo išrankesnis tampi. Viskas rodosi jau kažkur skaityta, regėta, vis mažiau įtikima.

Gal pastebite kokias nors knygų madas? Kas dabar populiaru?

Gal distopijos, utopijos? Ir atrandami seni kūriniai: G. Orwello „1984“, tas pats A. Camus „Maras“.

Stora knyga ar plona?

Kai knyga gera – tai nėra diskusijas keliantis klausimas. Mane varžo terminai, nes su kiekviena grupe skaitau po knygą, tad per mėnesį 3–4 būtinai perskaitau. Todėl didelės apimties knygas palieku vasarai, atostogoms, neįpareigojančiam laikui. Ten manęs laukia ir F. Dostojevskis, ir „Ana Karenina“, ir kt.

Psichologiškai imti didelę knygą darosi sudėtinga, nes gyvenimo tempas paspartėjęs. Ir tam dideliame triukšme kartais norisi paprastų, intelektualių istorijų, kuriose, regis, nieko nevyksta, bet vyksta labai daug. Vidiniame pasaulyje. Du trys herojai, intelektualus pasakojimas, graži kalba, pamatinės vertybės. Pavyzdžiui, „Begalinė lygtis“, „Paskutinė Babos Dunjos meilė“, ,,Sulauk pavasario, Bandini”, „Mūsų sielos naktyje“. Jose yra pagautas jausmas, keli esminiai herojai ir vientisas gražus pasakojimas. Perskaitai per kelias dienas, apima pakilimas, būna gera ir kartu per daug neįkrinti į tą knygą, gali gyventi toliau, nors ir nepaleidi.

Jokiu būdu nesakau, kad apimtis atbaido, bet galvoju, kad visgi menas į nedidelės apimties ir taupaus žodžio tekstą sudėti daug.

Knygos sėkmės receptas pradedantiems autoriams.

Rašyti apie tai, ką išmanai, ką jauti, ir nebandyti pritempti. Pavyzdžiui, K. Sabaliauskaitė yra istorikė, ji dirba širdžiai mielą darbą ir apie tai rašo. V. Rykštaitė parašė knygą apie 1990–2000 m. Kauną. Ji čia gyveno, augo, viską išjautė ir todėl iš kiekvienos knygos eilutės sklinda to laikmečio Kaunas. Tiesiog darykite tai, ką geriausiai išmanote. Ir dar… Viena mūsų klube apsilankiusi rašytoja sakė, kad menas yra pasakyti tai, ką nori, trumpiau, o ne ilgiau. Vis dėlto aš priklausau tai kategorijai žmonių, kuriai svarbu kaip parašyta, o ne kokia apimtis. Kai tikrai profesionaliai parašyta, mėgaujiesi kiekvienu žodžiu ir knygos apimtis neturi reikšmės.

„Rašyti apie tai, ką išmanai, ką jauti, ir nebandyti pritempti.“

Kristina Chlastauskienė