Meilės romanus skaito tik begėdės?

Jei kas nors jai pasakytų „aš meilės romanų neskaitau“, Ilona Jonuškaitė su pasididžiavimu tam žmogui atšautų: „O aš skaitau, ir dar su malonumu!“ Paauglystėje pajutusi, kad šis žanras jai artimas ir savas, šiandien Ilona ne tik toliau skaito, pati rašo, bet ir buria tokių pat kaip ji dėl meilės romanų galvas pametusių skaitytojų bendruomenę. Jūsų dėmesiui pasakojimas apie tai, kas yra paslaptingasis MRM klubas, kodėl meilės romanas yra falocentristinės literatūros atsvara, kaip erotinės scenos gerina šeimos santykius ir kitus svarbius knyginius reikalus.

Jei kas nors jai pasakytų „aš meilės romanų neskaitau“, Ilona Jonuškaitė su pasididžiavimu tam žmogui atšautų: „O aš skaitau, ir dar su malonumu!“ Paauglystėje pajutusi, kad šis žanras jai artimas ir savas, šiandien Ilona ne tik toliau skaito, pati rašo, bet ir buria tokių pat kaip ji dėl meilės romanų galvas pametusių skaitytojų bendruomenę. Jūsų dėmesiui pasakojimas apie tai, kas yra paslaptingasis MRM klubas, kodėl meilės romanas yra falocentristinės literatūros atsvara, kaip erotinės scenos gerina šeimos santykius ir kitus svarbius knyginius reikalus.

received_10156120488544510
Ilona Jonuškaitė

Rašymas – daugiau nei pomėgis

Knygoms ir rašymui Ilonos gyvenime visada buvo vietos: dar nuo mokyklos laikų ji priklausė rašytojų klubui, jos eilių galima rasti net trijuose poezijos rinkiniuose. Tiesa, šalia rašymo visada buvo ir piešimas, tad nenuostabu, kad po mokyklos Ilona vis dėlto pasirinko dailės pedagogikos studijas. Tačiau rašyti ji nenustojo, o dalyvavimas rašymo iššūkyje NaNoWriMo, kai per mėnesį reikėjo parašyti 50 000 žodžių novelę, tapo geru postūmiu rašyti toliau ir daugiau. Rašymas buvo jos malonumas ir terapija, kol galiausiai virto solidžios apimties meilės romano rankraščiu, kuris šiandien – išduosime paslaptį – jau leidyklos globoje ir greitai virs knyga.

Meilės romanas – ir skaityti, ir klausyti

Ilona drąsiai pripažįsta esanti meilės romanų mylėtoja ir sako, kad tempdavo juos iš bibliotekos maišais nuo pat jaunystės. Iki skutų suskaitė Elenos de Strozzi „Šiaurės rožę“, Judithos Deveroux, Irenos Buivydaitės ir kt. autorių knygas. Neseniai atrastos garsinės knygos atvėrė dar daugiau galimybių: anksčiau skaitymas atimdavo daug laiko, o dabar jį pavyksta suderinti su kasdiene veikla.

Pradėjusi rašyti savo knygą, Ilona dar labiau susidomėjo meilės romanais – ne tik dėl įdomių istorijų, bet ir dėl noro perprasti patinkančių autorių rašymo techniką. Galiausiai iš viso to gimė Begėdės dienoraštis – instragramo paskyra apie skaitymą, pirmosios knygos rašymą, meilę, netobulus vyrus, niekšes herojes ir kitas meilės romanų įdomybes.

„Meilės romanai gali būti daugiasluoksniai su įdomiausiais siužeto vingiais ir neslūgstančia įtampa, tereikia surasti savo autorius ir patinkantį stilių.“

Ilona Jonuškaitė

Be didelių lūkesčių, bet tiesiai į dešimtuką

Kodėl dienoraštis – begėdės? „Na, juk meilės romanus, kuriuose yra bent truputis erotikos, skaito tik besarmatės!“ – juokiasi Ilona ir sako, kad tinklaraštį pradėjo rašyti be didelių lūkesčių, kaip pramogą sau ir kitiems. „Norėjau sukurti linksmų, atsipalaidavusių merginų grupę, kurioje galima juoktis, krizenti ir smagiai leisti laiką“, – sako ji. Panašu, kad idėja pasiteisino su kaupu – ko jau ko, o smagumo ir gerų emocijų Begėdės dienoraštyje tikrai netrūksta. Ilona tiesioginių transliacijų metu kalbina leidybos specialistus, autores, rašančias meilės tema, aptarinėja perskaitytas knygas, rekomenduoja naujas ir taip augina begėdžių ratą. Ji džiaugiasi, kad tinklaraštyje įkvėpimą randa ir pradedančiosios rašyti, ir tos, kurios iki šiol nedrąsiai pripažindavo, kad mėgsta meilės romanus. 

Problemų sprendimai knygose?

Ilonos nuomone, nurašyti meilės romanų kaip nerimtos literatūros tikrai nevertėtų. Paprastai grožinėje literatūroje mes ieškome realaus gyvenimo atspindžių: kartu su herojais išgyvendami jų istorijas, „treniruojamės“ išgyventi savąsias. „Meilės romanas yra populiarusis knygų žanras, plačiai paplitęs visuomenėje. Tai tobulas įrankis norint skaitytojui perduoti užslėptą žinutę ir kartu palaikyti jį kad ir sunkiausiu gyvenimo momentu. Skaitydama tinkamą knygą, nulaistysi ją ašaromis, išgyvendama pažįstamas problemas, o pabaigusi užversi ją lengva širdimi. Ne visi meilės romanai baigiasi saldžiai tobulai, kartais jie parodo skaitytojams ir kitokią laimę. Net jeigu knygos pabaigoje herojė ir nepasiekia to, ko troško, skaitytojas paliekamas su viltimi ar idėja, kaip išspręsti problemą. Suvokimu, kad viskas yra gerai, toks gyvenimas. Juk yra kitų džiaugsmų, į kuriuos galima nukreipti savo dėmesį ir užsimiršti. Kaip ir gyvenime, meilės romanuose taip pat sprendžiamos šeiminės, pavydo, nevisavertiškumo, priklausomybės problemos. Veltui visuomenėje susiformavusi nuomonė, kad meilės romanas tik – pigus niekalas. Gal į rankas pakliuvo ne jums skirtos knygos? Kažkam tas pigus niekalas galbūt pravėrė akis arba bent jau leido su malonumu savo namų aplinkoje išgyventi ir patirti herojų emocijas ir nuotykius“, – savo požiūrį į meilės romanus atskleidžia Ilona.

Gana liūdnų pabaigų!

Ilona tvirtina, kad meilės romanai gali būti daugiasluoksniai su įdomiausiais siužeto vingiais ir neslūgsančia įtampa, tereikia surasti savo autorius ir patinkantį stilių. Jos mėgstamiausi: Penelope Douglas, T. L. Swan, Ruby Dixon, Vi Keeland ir, kaip pati sako, dar milijonas kitų.

„Meilės romanas yra atsvara falocentristinei literatūrai, kuri buvo tapusi įrankiu manipuliuoti moterimis. Jei seksi paskui paiką meilę, tavęs laukia mirtis; jei priešinsies tėvų sprendimams, bus tik blogiau; o jei, neduok Dieve, pradėsi siekti karjeros ar bandysi kitaip save realizuoti, užpuls likusios negandos. Knygos, kuriose buvo formuojamos tokios idėjos, augino moterų baimę būti pasmerktoms, slopino bet kokį norą priešintis. O meilės romanai kaip tik suteikia viltį, kad viskas bus gerai, ir ragina tikėti savimi, sekti savo širdimi ir niekada nenuleisti rankų. Todėl tikrasis meilės romanas privalo turėti laimingą pabaigą (antraip tegul rašytojas iš anksto susitaiko su blogais atsiliepimais). Meilės romanas yra koncentruotas į pagrindinių veikėjų meilės liniją. Ne visos knygos apie meilę (ar seksą) yra meilės romanai. Daroma milžiniška klaida, kai moterų literatūra ar chick-lit knygos skaitytojui yra pristatomos kaip meilės romanai. Tuomet knygos pasiekia ne savo tikslinę auditoriją“, – pasakoja I. Jonuškaitė. Ji džiaugiasi ir tuo, kad meilės romanas rašančiai moteriai leidžia uždirbti pinigų ir atneša žinomumą tarp skaitytojų. Ne paslaptis, kad pagal šiandieninius meilės romanus kuriami filmai, uždirbantys milijardinį pelną.

image_6483441-2

MRM: skaitytojai rašytojams, rašytojai skaitytojams

Toliau augindama meilės romanų gerbėjų gretas, Ilona sujungė savo jėgas su rašytoja Lavisa Spell (Auksė Šiugždinienė – aut. past.), knygų apžvalgininke Toma Peštene ir įkūrė MRM. Tai – meilės romanų mylėtojų klubas, kuriame laukiami visi skaitantieji ir rašantieji šio žanro literatūrą. „Norime, kad tai būtų erdvė, kurioje autoriai su skaitytojais dalintųsi informacija, teiktų pasiūlymus, vieni kitų klaustų ir atsakinėtų. Autoriams tai naudinga, nes jie matys, kokie yra skaitytojų poreikiai, o skaitytojai, manau, džiaugsis galėdami idėjomis prisidėti prie vienos ar kitos knygos siužeto. O smagiausia, kad taip gimsta bendrystė, palaikymas“, – sako Ilona ir džiaugiasi, kad prie klubo jungiasi vis daugiau aktyvių narių.

Šiuo metu MRM vykdo vieną įdomiausių savo projektų pavadinimu „Vasaros desertas“. Čia rašantieji savo knygas dalinasi naujais skyriais, o skaitantieji reiškia savo nuomonę ir gal net nulems vieno ar kito veikėjo gyvenimo vingius. Projekto globėja – rašytoja Lavisa Spell.

IMG-5781-1
I. Jonuškaitė (pirma iš dešinės) MRM klubo susitikime
IMG-5769-2
Meilės romanų mylėtojos
IMG_20220609_220231_041
I. Jonuškaitė (kairėje) su LET'S BOOKY įkūrėja G. Pūriene
Į viršų